Juozas Girnius (1915–1994 m.) lietuvių filosofas egzistencialistas gimė 1915 m. gegužės 23 d. Sudeikiuose, Utenos apskrityje, mirė 1994 m. rugsėjo 13 d. Bostone. 1995 m. liepos 1 d. jo palaikai perlaidoti Sudeikių Švč. Mergelės Marijos bažnyčios šventoriuje.
1926 m. Sudeikiuose baigė pradžios mokyklą ir 1928 m. įstojo į Utenos gimnaziją, kurią baigęs, 1932 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teologijos ir filosofijos fakultetą. Jame studijavo filosofiją. Universitetą baigė 1936 m. 1936–1937 m. tobulinosi Europoje: Liuveno, Freiburgo, Paryžiaus universitetuose. 1939–1940 m., tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, rašė straipsnius „Židiniui“. 1941–1943 m. Kauno universitete dėstė filosofiją, skaitė egzistencializmo kursą. Karui baigiantis, pasitraukė į Vakarus. Vokietijoje bendradarbiavo leidiniuose „Žiburiai“ ir „Tėviškės garsas“, mokytojavo Niurtingeno ir Švabiš Gmiundo lietuvių stovyklų gimnazijose. Vokietijoje J. Girnius pradėjo rašyti straipsnius į tik pradėtus čia leisti „Aidus“.
1949 m. atvyko į Ameriką, kur apsistojo pas pranciškonus. Prancūzų kalba parašė disertaciją „Laisvė ir būtis. Karlo Jasperso egzistencinė metafizika“, už kurią 1951 m. Monrealio universitetas (Kanada) suteikė filosofijos daktaro laipsnį. Disertacija atskira knyga lietuviškai išleista 1953 m. Brukline.
1952–1969 m. „Lietuvių enciklopedijos“ redaktorius. Nuo 1965 m. redagavo žurnalą „Aidai“. 1963–1967 m. Ateitininkų federacijos vadovas.
Persikėlęs į Bostoną įsitraukė į lietuvišką, visuomeninį kultūrinį, mokslinį darbą. Rašė knygas, straipsnius lietuvių spaudai. Buvo vienas iš pirmųjų pagrindinių Juozo Kapočiaus leidžiamos „Lietuvių enciklopedijos“ redaktorių ir straipsnių rengėjų. Dalyvavo įvairiuose renginiuose, skaitė paskaitas apie kultūrą bei tautiškumą.
J. Girniaus filosofijoje susilydo trys ideologinės srovės: egzistencializmas, katalikybė ir lietuviškasis tautiškumas. Jis pats savo pažiūras apibūdino kaip teistinį egzistencializmą. J. Girnius išskirtinis filosofas, sugebėjęs savaip perteikti žmogaus egzistencijos dramatizmą. J. Girnius nesirėmė nusistovėjusiomis doktrinomis, jam svarbiausias dalykas atrasti pažinimo ištakas. Jis tęsė S. Šalkauskio filosofijos tradiciją: svarbiausiu apmąstymų objektu pasirinkdamas kultūrą, tvirtino, kad dvasinė kultūra yra tikrasis vienintelis ir integruojantis tautiškumo turinys. J. Girniui rūpėjo pasaulio kultūros tautinė įvairovė. Gilinosi į nacionalinio charakterio problematiką. Parašęs brandžius veikalus apie laisvę, tautą, krikščionybę ir ateizmą, jis formavo ir tebeformuoja lietuvių mintis bei idėjines nuostatas ne tik emigracijoje, bet ir Lietuvoje.